Gausus naftos pasiūla, nuosaikus paklausos augimas
Dėl to statybų veiklos atsigavimas nuolat vėluoja. Gyvenamųjų ir komercinių pastatų statybą ir toliau riboja griežtos kreditavimo sąlygos, didelis neapibrėžtumas ir silpnas investuotojų susidomėjimas. Tačiau infrastruktūra, viešieji darbai ir civilinė inžinerija tebėra svarbus atsparumo šaltinis. Investicijas į šiuos segmentus remia keturi galingi struktūriniai veiksniai, kurie keičia statybų paklausą visame pasaulyje: dekarbonizacija, ypač Europoje, skaitmeninimas, ypač JAV, ekonominis atsiejimas ir siekis užtikrinti didesnį pramoninį savarankiškumą pagrindinėse ekonomikose, taip pat didėjančios gynybos išlaidos. Kartu šios jėgos palaiko projektų planus net ir tada, kai tradiciniai cikliniai statybų varikliai toliau patiria spaudimą.
Padidėjęs pasaulinis SGD tiekimas keičia dujų rinkas
Skirtingai nuo žiemų po 2022 m., kai Europai pavyko papildyti dujų atsargas iki beveik 95–100 % lygio, žemynas į 2025–2026 m. žiemą įžengia su žymiai mažesnėmis atsargomis: vidutiniškai 83 %, o Šiaurės Vakarų Europoje – 79 %. Nepaisant šių istoriškai žemų atsargų, Europos dujų kainos išliko stebėtinai stabilios. Šį nuolatinį (santykinį) rinkos silpnumą galima paaiškinti visų pirma dominuojančiu veiksniu, kuris šiuo metu iš naujo apibrėžia pasaulinę dujų pusiausvyrą: sparčiu pasaulinės SGD pasiūlos augimu. Visų pirma, gausus JAV SGD, kurį galima lanksčiai tiekti vis didesniais kiekiais, automatiškai mažina Europos saugyklų strateginę svarbą. JAV tampa de facto saugojimo centru, pagrindiniu tiekėju ir kainų etalonu pasaulinėje dujų rinkoje, o tai mažina Europos priklausomybę nuo savo pačios atsargų lygio. Be JAV, tikimasi, kad suskystinimo pajėgumai visame pasaulyje žymiai padidės, ypač Kanadoje ir Katare.
Atsižvelgiant į tai, kad Europos paklausa (sezoniškai pakoreguota) turėtų išlikti iš esmės stabili, pasaulinės SGD pasiūlos plėtra padės stabilizuoti TTF kainas. Tikimasi, kad jos išliks gerokai žemiau 2022 m. piko lygio, kai kainos vidutiniškai viršijo 120 EUR/MWh. Tačiau kainos nebegrįš į 2018–2019 m. lygį, kai jos svyravo apie 15–20 EUR/MWh. 2026 m. vidutinė TTF kaina stabilizuosis apie 28–30 EUR/MWh, o tai atspindės šiek tiek atsipalaidavusią rinką, kuri vis dėlto struktūriškai išliks brangesnė nei prieš energetikos krizę.
Pasaulinio dujų tiekimo padidėjimas lems kainų stabilizavimąsi, tačiau JAV bus išimtis. „Henry Hub“ kaina galėtų šiek tiek pakilti, tačiau išliks žemesnė už bet kurią kitą regioninę kainą. Šis santykinis padidėjimas susijęs su mažesniais atsargų lygiais – tai tiesioginė greito JAV SGD eksporto plėtros pasekmė, nes eksportas sugeria vis didesnę vidaus gamybos dalį. Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad 2026 m. TTF ir „Henry Hub“ kainų skirtumas toliau mažės, 2025 m. pabaigoje pasiekęs žemiausią lygį nuo 2022 m. energetinės krizės. Nepaisant to, JAV išliks palankioje konkurencinėje padėtyje.
Už Europos ir JAV ribų 2026 m. dujų rinkas ir toliau dominuos Azija, kuri išliks pagrindiniu pasaulinės paklausos šaltiniu. Suvartojimas ten augs nuosaikiai, daugiausia dėl Indijos ir Pietryčių Azijos, o Kinijoje augimas bus labiau ribotas. Dėl gausaus SGD pasiūlos visame pasaulyje Azijos kainos (JKM) turėtų išlikti nuosaikios, gerokai žemesnės nei 2022 m. stebėtos įtampos metu, nors dėl pirkėjų konkurencijos siekiant užsitikrinti krovinius Azijos kaina išliks didesnė.
Atsinaujinančiosios energijos plėtrą skatins saulės energija
2026 m. atsinaujinančiosios energijos šaltiniai toliau sparčiai plėsis. Didžiausią augimą patirs saulės energija, po jos – vėjo energija. Nors 2024 m. atsinaujinančiosios energijos sudarė tik 14,6 % pirminės energijos struktūros, tikimasi, kad iki 2026 m. jų dalis elektros gamyboje (32 %) viršys anglies dalį. Tačiau šis augimas išryškins didėjančius iššūkius, susijusius su atsinaujinančiųjų energijos išteklių integravimu į elektros sistemas.
Regioniniai skirtumai išliks ryškūs. Azija ir toliau bus pagrindinė augimo varomoji jėga, kuriai vadovaus Kinija – jos dalis sudarys daugiau nei pusę pasaulinio augimo – ir Indija, kurioje plėtra spartėja. Europa toliau didins pajėgumus, tačiau jos pažangą stabdys tinklo pralaidumo ribojimai, administraciniai vėlavimai, didelės finansavimo išlaidos ir integracijos sunkumai. JAV augimo tempai išlieka stiprūs dėl Infliacijos mažinimo įstatymo, tačiau juos silpnina neaiškesnė reguliavimo aplinka: galimi tam tikrų mokesčių lengvatų pakeitimai, griežtesni importo apribojimai, sunkumai, su kuriais susiduria keli jūros vėjo jėgainių projektai, ir griežtesnės leidimų išdavimo procedūros federalinėse žemėse. Besivystančiose ekonomikose už Azijos ribų augimas išliks nevienodas, dažnai ribojamas dėl ribotų finansavimo galimybių ir silpnos elektros infrastruktūros.
Saulės ir vėjo energijos tiekimo svyravimai padidins lankstumo, saugojimo ir elektros tinklo stiprinimo poreikį, o dažnėjantys perprodukcijos atvejai pareikalaus tikslesnio balansavimo ir jungčių valdymo. Tuo pačiu metu elektrifikacija įvairiose srityse – šildymo, transporto, pramonės – pareikalaus milžiniškų investicijų į infrastruktūrą. Todėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos ateitis priklausys tiek nuo gebėjimo integruoti šią gamybą, tiek nuo naujų pajėgumų įdiegimo.
Su tiekimo grandinėmis susijusi rizika išliks didelė. Kinija dominuoja saulės modulių, tarpinių komponentų ir pagrindinės įrangos gamyboje, taip pat retųjų žemių gavyboje ir, svarbiausia, perdirbime, o šios medžiagos yra būtinos vėjo turbinoms. Ši koncentracija kelia sektoriui geopolitinį ir pramoninį pažeidžiamumą.
Nepaisant sparčios įrenginių plėtros, įrangos gamintojų pelno maržos tebėra spaudžiamos. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis, nuo 2023 m. fotovoltinių sistemų kainos Kinijoje nukrito daugiau nei 60 %, dėl to pelno maržos susiaurėjo iki maždaug 10 %, o nuo 2024 m. pradžios sukaupti nuostoliai siekia apie 5 mlrd. JAV dolerių. Vėjo energetikos sektoriuje gamintojai už Kinijos ribų praėjusiais metais taip pat patyrė apie 1,2 mlrd. JAV dolerių nuostolių, o tai atspindi didelių sąnaudų aplinką ir nuolatines tiekimo grandinės įtampas.
Energija
