Armėnija

Augimas tebėra labai spartus, tačiau lėtėja

Po ypač spartaus augimo nuo 2022 m. tikimasi, kad 2026 m. Armėnijos ekonomika išliks labai stipri, nors ir augs šiek tiek lėčiau. Ši normalizacijos tendencija atspindi laipsnišką išskirtinio migrantų srauto iš Rusijos, susidariusio po karo Ukrainoje, mažėjimą, taip pat reeksporto veiklos, kuri labai rėmė ekonominę veiklą, koregavimą. 2025 m. eksporto ir pramonės produkcijos sumažėjimas – kurį ypač lėmė kovo mėnesį visiškai uždarytas kanalas, leidęs reeksportuoti Rusijos auksą, nepaisant to, kad nuo 2022 m. jam buvo taikomos tarptautinės sankcijos – išryškino tam tikrų sektorių priklausomybę nuo šių srautų. Šiomis aplinkybėmis augimas vis labiau priklauso nuo vidaus veiksnių. Ekonominę veiklą ir toliau rems statybų sektorius, kuris 2025 m. užfiksavo išskirtinį augimą (+20 %), kurį palaikė didelės viešosios investicijos, ypač į infrastruktūros projektus, finansuojamus tarptautinių finansų institucijų (TVF ir ES). Didesnės pridėtinės vertės sektoriai, tokie kaip informacinės ir ryšių technologijos (8 % BVP) bei finansinės paslaugos, išlieka gerai orientuoti ir toliau prisidės prie ekonominio modelio pertvarkos. Privačios investicijos tebėra nevienodos ir ribojamos vis dar griežtų finansavimo sąlygų – 2026 m. balandžio mėn. bazinė palūkanų norma buvo išlaikyta 5 % lygyje, tačiau bendras investicijų lygis išlieka aukštas dėl valstybės paramos ir išorinio finansavimo iš Rusijos, Azijos bei Europos šaltinių.

Namų ūkių vartojimas (67 % BVP) ir toliau bus pagrindinis ekonominės veiklos variklis, kurį rems nuolatinis realiųjų darbo užmokesčių augimas (+6 % per metusper pirmuosius 2026 m. mėnesius) bei gerėjančios darbo rinkos, kurioje nedarbas sumažėjo nuo 15 % 2025 m. pradžioje iki beveik 12 % 2026 m. pradžioje. Tačiau šį augimo tempą vis labiau riboja grįžtanti infliacija (4,6 % 2026 m. kovo mėn.), kurią daugiausia lemia maisto kainos ir kuri dabar viršija Armėnijos centrinio banko nustatytą tikslinį intervalą (2–4 %). Padėtį dar labiau apsunkina nepalankesnės išorinės aplinkybės: kylančios energijos kainos dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose ir tai, kad „Brent“ naftos kaina vėl pakilo virš 100 JAV dolerių už barelį, gali sustiprinti infliacinį spaudimą ir neigiamai paveikti namų ūkių perkamosios galios antrąjį metų pusmetį. Tuo pačiu metu sparčiai augančiuose sektoriuose, ypač statybų, atsiranda darbo jėgos trūkumas, kuris didina spaudimą darbo užmokesčiui ir atskleidžia gamybos pajėgumų ribotumą. Šiomis aplinkybėmis ekonomikos augimas taps labiau priklausomas nuo vidaus veiksnių ir vis labiau susidurs su vidaus apribojimais.

Dvigubas deficitas išliks didelis

Kaip ir 2025 m., tikimasi, kad 2026 m. biudžetas išliks deficitinis. Ši tendencija atspindi toliau vykdomą ekspansinę fiskalinę politiką, kurią lemia tiek rinkimų kontekstas, tiek didėjančios socialinės išlaidos, ypač susijusios su daugiau nei 100 000 pabėgėlių iš Kalnų Karabacho priėmimu nuo 2023 m. Taip pat numatoma, kad toliau didės viešosios investicijos, ypač į transporto infrastruktūrą ir kelių tinklą, remiant tarptautinėms finansų institucijoms (TFI). 2026 m. biudžetas (5 % didesnis nei 2025 m.) patvirtina šią tendenciją: numatomos didesnės sveikatos priežiūros išlaidos ir visuotinės sveikatos draudimo sistemos įvedimas, o gynybos išlaidos, jau pasiekusios apie 6 % BVP, turėtų sumažėti maždaug 15 %. Pajamų pusėje svarstoma galimybė padidinti PVM tarifą (šiuo metu siekiantį 20 %), siekiant išplėsti mokesčių bazę, nors jo įvedimo laikas vis dar neaiškus. Finansavimas ir toliau bus grindžiamas vidaus ištekliais bei tarptautinių finansų institucijų (ES, TVF, ERPB) parama, o tai padeda riboti trumpalaikes rizikas. Šiomis aplinkybėmis tikimasi, kad valstybės skola – vis dar palyginti nedidelė – toliau augs nuosaikiu tempu, o jos struktūra iš esmės bus lengvatinė (maždaug 80 %), taip sumažinant refinansavimo riziką.

Tikimasi, kad 2026 m. einamoji sąskaita išliks deficitinė, ir netgi dar labiau nei 2025 m. Eksporto koregavimas, susijęs su reeksporto kanalų uždarymu (visų pirma aukso), daro neigiamą įtaką prekybos dinamikai, o eksporto struktūra tebėra sutelkta į mažos pridėtinės vertės produktus (deimantai, metalai, žemės ūkio produktai). Rusija tebėra pagrindinė prekybos partnerė (daugiau nei 40 % visos prekybos ir beveik 90 % žemės ūkio eksporto), todėl išlieka didelė priklausomybė, nors dalis srautų nukreipiama į Jungtinius Arabų Emyratus ir Europos Sąjungą (ES). Importas turėtų išlikti didelis, kurį palaiko stipri vidaus paklausa ir didelė energetinė priklausomybė, o tai riboja bet kokį reikšmingą išorės balanso pagerėjimą. Išorinės rizikos padidėjo dėl regioninių įtampų: Irano koridorius, per kurį vyksta didelė prekybos dalis, gali būti sutrikdytas, o kylančios energijos kainos daro papildomą spaudimą prekybos balansui. Šiomis aplinkybėmis išorinio finansavimo poreikiai išlieka dideli, tačiau likvidumo rizikos yra suvaldomos dėl nuolatinės tarptautinių partnerių paramos ir užtikrintos galimybės gauti finansavimą.

Padidėjusios politinės rizikos prieš rinkimus

Tikimasi, kad 2026 m. politinė rizika išliks didelė dėl nuolatinių vidaus įtampų ir artėjančių birželio mėnesį numatytų parlamento rinkimų. Manoma, kad ministras pirmininkas Nikol Pashinyan, nepaisant sumažėjusio populiarumo po Kalnų Karabacho praradimo 2023 m., išliks valdžioje po parlamento rinkimų, nes nėra patikimos alternatyvos. Įtampa su opozicija tebėra didelė, tačiau dabar ją dar labiau sustiprina atviras susidūrimas su Armėnijos apaštališkąja bažnyčia, kuri viešai apkaltino vyriausybę teritorijos atidavimu. Ši aklavietė toliau silpnina vykdomąją valdžią ir kursto ir taip jau didelį visuomenės nepasitenkinimą. Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad 2026 m. rinkimų kampanija sukosis aplink aiškų pasirinkimą tarp tolesnio suartėjimo su Europos Sąjunga ir labiau nacionalistinės linijos, kurią propaguoja susiskaldžiusi ir iš dalies prorusiška opozicija. Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusios rinkėjų paramos, Pashinyanas išlaiko pranašumą, ypač dėl stiprėjančių antirusiškų nuotaikų, kilusių po to, kai Maskva nesuteikė paramos Azerbaidžano puolimo metu. Tačiau naujų politinių partijų laipsniškas stiprėjimas ir politinių diskusijų aštrėjimas galėtų padidinti esamą nestabilumą, o tai kelia nemažą socialinių įtampų ir neplanuotų rinkimų po 2026 m. riziką.

Užsienio politikos srityje perspektyvas ir toliau lemia taikos procesas su Azerbaidžanu, kuris daro įtaką platesnei politinei ir ekonominei pusiausvyrai. Preliminarus susitarimas pasiektas, tačiau išlieka pagrindiniai ginčytini klausimai, visų pirma Armėnijos konstitucijos peržiūra ir Zangezuro koridoriaus klausimas. Bet kokios tolesnės nuolaidos tebėra politiškai jautrios ir gali vėl įžiebti vidaus įtampą, net jei valdžia siekia užtikrinti ilgalaikį susitarimą. Vidutinės trukmės laikotarpiu taikos sutarties pasirašymas tebėra tikėtinas, tačiau tam reikės didelių politinių pertvarkymų. Tuo pačiu metu Armėnija siekia strateginio persiorientavimo į Vakarus, aiškiai ketindama stiprinti ryšius su Europos Sąjunga, ir tikimasi, kad ji pateiks paraišką dėl narystės ES apie 2026–2027 m. Šį poslinkį lydi ilgalaikis santykių su Rusija pablogėjimas, nepaisant ribotų bandymų atkurti jėgų pusiausvyrą, ypač energetikos sektoriuje. Tuo tarpu laipsniškas santykių su Turkija normalizavimas galėtų atverti naujas ekonomines galimybes, ypač prekybos ir regioninio susisiekimo srityse, tačiau tai vis dar priklauso nuo to, kaip klostysis santykiai su Azerbaidžanu.

Paskutinis atnaujinimas: 2026 m. balandis