Jungtiniai Arabų Emyratai
Saudo Aarabija
Kinija
Egiptas
IndijaIlgalaikio vidaus ginkluoto konflikto prielaidos
2023 m. balandžio 15 d. įsiplieskė konfrontacija tarp Sudano ginkluotųjų pajėgų (SAF) vado ir valdančiosios chuntos vadovo Abdel Fattah al-Burhano bei režimo antrojo žmogaus, vadinamo Hemedti, kuris vadovauja paramilitarinėms Greitojo reagavimo pajėgoms (RSF). Šie du generolai – anksčiau buvę sąjungininkai – stengėsi nuversti Omarą al-Bashirą nuo valdžios per 2019 m. masinius protestus, o vėliau – per 2021 m. valstybės perversmą, kurio metu civiliai buvo pašalinti iš pereinamąjį laikotarpį valdžiusios vyriausybės. Vis dėlto didėjanti įtampa, kurią kursto nesutarimai dėl RSF integravimo į SAF (Hemedti norėjo išsaugoti savo nepriklausomybę ir kontrolę ekonomikos srityje), sukėlė konfliktą dėl to, kas valdys valstybę. Kovos daugiausia vyksta šalies pietvakariuose, ypač Darfūre (El Fasher) ir Kordofane, kur vykdomi etniniai žiaurumai. Sostinė Chartumas ir netoliese esantys derlingi pietryčių regionai (Al Jazirah ir Sinnar) taip pat yra smurto epicentras. 2025 m. sausio mėn. RSF kontroliavo didžiąją dalį pietų ir vakarų Sudano, o SAF užėmė pozicijas likusioje šalies dalyje. SAF pasirinko Port Sudaną prie Raudonosios jūros savo operacijų centru, iš kurio kontroliuoja didžiąją dalį pagalbos srautų ir iš kurio pasitraukė Sudano centrinis bankas. Gyventojai, kuriuos abi frakcijos bando užsitarnauti savo pusėn, patiria visą konflikto pasekmių naštą: smurtas, didelės pragyvenimo išlaidos, nepakankama mityba ir epidemijos (cholera, tymai, dengė) iki 2024 m. lapkričio vidurio lėmė daugiau nei 60 000 civilių gyventojų mirtį. Kovos veiksmai, taip pat 2024 m. vasarą kilusios potvynės, sugadino viešąją infrastruktūrą, pasėlius ir namus, o nepakankama tarptautinė pagalba sunkiai pasiekia tikslą. Dėl to, kaip teigia JT, pusė gyventojų labai kenčia nuo maisto trūkumo, o penkiuose regionuose siaučia badas. Jau 12 mln. sudaniečių buvo priversti palikti savo namus, įskaitant 3 mln., kurie pabėgo iš šalies į Čadą, Egiptą, Pietų Sudaną, Etiopiją ar Centrinės Afrikos Respubliką.
Sudano kaimynės, kurios kenčia nuo konflikto pasekmių (nesaugumo, migracijos srautų, prekybos maršrutų sutrikdymo), netiesiogiai įsitraukia į konfliktą, tiekiant ginklus ar teikdamos logistinę paramą vienai ar net abiem pusėms. Egiptas, esantis šio proceso priešakyje, palaiko glaudžius karinius ryšius su generolu Burhanu ir jo Sudano ginkluotosiomis pajėgomis (tiekdamas įrangą) bei diplomatinius ryšius (bendras pasipriešinimas susitarimui dėl Nilo vandenų pasidalijimo ir parama Egipto pozicijai dėl Etiopijos „Renesanso“ užtvankos). 2024 m. liepos mėn. Burhanas atnaujino ryšius su Iranu, užbaigdamas diplomatinių santykių įšaldymą, prasidėjusį 2016 m. po išpuolio prieš Saudo Arabijos ambasadą Teherane, ir taip pat artėja prie Rusijos. Abiejų šalių akys nukreiptos į Sudano strateginę padėtį prie Raudonosios jūros ir jo mineralinių išteklių. Savo ruožtu Jungtiniai Arabų Emyratai buvo apkaltinti ginklų tiekimu Hemedtiui, siekdami išsaugoti artimus ryšius; 2016–2017 m. generolas siuntė samdinius paremti arabų koaliciją Jemene. Be to, RSF iš Darfūro kasyklų išgautas auksas parduodamas Dubajaus rinkoje. Tačiau tai netrukdo ir SAF prekiauti per Emyratus (auksu, galvijais ir pan.). SAF paramilitarinės pajėgos taip pat stengiasi didinti savo įtaką Afrikos kaimyninėse šalyse, kurios palengvina ginklų tiekimą, pavyzdžiui, Čade ir Libijoje (pastarąją kontroliuoja maršalas Haftaras), o toliau – Ugandoje ir Kenijoje. 2025 m. sausio mėn. JAV, kurios iki tol kartu su neutraliąja Saudo Arabija prižiūrėjo derybas, apkaltino RSF genocidu ir įvedė sankcijas generolui Hemedti, tačiau nepalaikė SAF. Tą patį mėnesį atėjo eilė Turkijai pasiūlyti savo paslaugas kaip taikos derybų tarpininkė.
Ekonominė veikla priklausys nuo konflikto raidos
Po dvejų metų staigaus nuosmukio ekonomikos raida priklausys nuo to, kaip konfliktas klostysis 2025 m. Jei padėtis nurims, Sudanas galės tikėtis atstatymo, kuris bus itin brangus ir sunkus, ypač jei šalis bus padalyta. Šiuo metu veikla grindžiama žemės ūkiu ir gyvulininkyste, nepaisant pagrindinių derlingų regionų (Al Jazirah) sunaikinimo, kurį sukėlė karo veiksmai ir 2024 m. vasaros potvyniai, taip pat aukso kasyba. Pramonė ir paslaugų sektorius (verslas, didmeninė ir mažmeninė prekyba), kurie buvo sutelkti Chartumo valstijoje – kovų epicentre, – smarkiai nukentėjo dėl itin nesaugios padėties ir jiems bus sunku atsigauti. Kariaujant buvo sunaikinta įranga ir infrastruktūra (transportas, pastatai, vamzdynai), o tai trukdo gamybai ir prekių judėjimui visoje šalyje. Konfliktas paskatino kariaujančias puses pereiti prie alternatyvių prekybos maršrutų: ginkluotosios pajėgos naudoja Raudonosios jūros uostus, o RSF – kelius per Čadą ir Libiją. Ekstremalus skurdas didėja ir 2025 m. paveiks 64 % gyventojų, taip trukdydamas privačiojo vartojimo atsigavimui hiperinfliacijos sąlygomis. Kainų šuolį lemia valiutos žlugimas dėl deficito monetizavimo, itin menki užsienio valiutos atsargos ir tiekimo grandinių sutrikimai. Be to, derliaus nuostoliai ir gaisras „Al-Jaili“ naftos perdirbimo gamykloje Chartume apsunkina žemės ūkio ir naftos gamybą, taip pat didina maisto ir kuro kainas. Valstybinėms institucijoms praktiškai išnykus, pinigų politika bus neveiksminga arba jos iš viso nebus. Viešosios investicijos bus beveik neegzistuojančios, kaip ir tiesioginės užsienio investicijos.
Kariaujančių šalių pasisavinamos menkos pajamos
Valstybinių institucijų ir ekonominės veiklos žlugimas 2023 ir 2024 m. sumažino viešąsias pajamas ir išlaidas; tikimasi, kad 2025 m. biudžeto laisvės praktiškai nebeliks. Menkos oficialios pajamos bus skiriamos daugiausia kariuomenei. Kiekviena iš kariaujančių šalių stengiasi kontroliuoti savo teritoriją, savo administraciją ir savo biudžetą. FSR, kontroliuojanti vakarus ir pietus, siekia užkariauti centrą su Chartumu, kad perimtų institucijų kontrolę, ir gauna pajamų iš aukso prekybos. Šiaurėje ir rytuose įsikūrusios SAF pajėgos turi pranašumą dėl uostų ir rinks tranzito mokesčius už Pietų Sudano naftą. Nesant taikinimo, dvišalė (Persijos įlankos valstybės, Kinija) ir daugiašalė (2022 m. gruodžio mėn. pasibaigusi išplėstinė kredito priemonė, kurios TVF nepratęsė) biudžetinė parama liks užblokuota. Bet kokia pažanga mažinant didelę valstybės skolą ir toliau bus sustabdyta, kaip ir HIPC iniciatyva, kuri buvo sustabdyta po 2021 m. perversmo, taip prisidedant prie įsiskolinimų kaupimosi ir skolos netvarumo.
Maža gamyba, ypač žemės ūkio sektoriuje (grūdai, gyvuliai ir medvilnė), neleis atsigauti eksportui ir sumažinti prekybos deficito 2025 m. Abi stovyklos toliau kovos dėl aukso sektoriaus kontrolės – šis sektorius sudaro pusę deklaruotų eksporto pajamų, tačiau ši suma beveik padvigubėja, jei įskaičiuojamas abiejų stovyklų „po stalu“ eksportuojamas auksas. Jei padėtis nurims, importo augimas, kurį lems atstatymo darbai, vidaus paklausos atsigavimas ir vietinės gamybos trūkumas, viršys eksporto augimą. Iš diasporos siunčiamos perlaidos ir tarptautinė pagalba yra ribotos dėl nestabilumo. Tik paslaugų balansas galėtų pagerėti dėl įplaukų, susijusių su Pietų Sudano tranzito teisėmis. Šios teisės bus atnaujintos 2024 m. spalio mėn. užbaigus naftotiekio, jungiančio „DAR Petroleum Oil Company“ naftos telkinius su Raudonąja jūra, remonto darbus, kuriuos palengvino tai, kad Pietų Sudano ginkluotosios pajėgos (SAF) atgavo kontrolę didžiojoje jo maršruto dalyje. Pietų Sudano žalios naftos eksportui taikytas force majeure buvo panaikintas.