Europa
Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungtinė Karalystė
Irakas
Rusija
Kinija
ŠveicarijaAugimas turėtų pagerėti palaipsniui mažėjant infliacijai
Pagrindinis Turkijos ekonomikos augimo tempas likusiam 2026 m. laikotarpiui turėtų išlikti palyginti nedidelis, o tai atspindi griežtas finansines sąlygas (ribotą paskolų augimą, aukštas realias palūkanų normas) ir silpnesnę išorinę paklausą. Privatus vartojimas (sudarantis apie 55 % BVP) artimiausiu metu greičiausiai išliks vangus, nes didelės skolinimosi išlaidos, lėtesnis realusis kreditų augimas (apie 25 % 2026 m. liepos mėn. duomenimis, palyginti su 31,8 % metine infliacija) ir nuolatinis namų ūkių perkamosios galios mažėjimas riboja laisvai disponuojamas išlaidas. Vis dėlto santykinis realiųjų darbo užmokesčių augimas ir laipsniškas infliacijos mažėjimas turėtų užkirsti kelią dar ryškesniam namų ūkių paklausos susilpnėjimui. Investicijos (sudarančios apie 30 % BVP) taip pat greičiausiai išliks nevienodos: didelės finansavimo išlaidos, mažesnis pelningumas ir neaiškumas dėl paklausos perspektyvų turėtų toliau daryti neigiamą poveikį privačiojo sektoriaus investicijoms, ypač mažesnėms įmonėms, o didesnių įmonių investicijos į įrangą, automatizavimą ir našumo didinimą turėtų pasirodyti atsparesnės. Kadangi tikimasi, kad pinigų politika taps vis laisvesnė, o defliacija padidins namų ūkių perkamosios galios, vidaus paklausos sąlygos 2027 m. turėtų pagerėti. Todėl privatus vartojimas turėtų vėl įgauti pagreitį, o mažesnės finansavimo išlaidos ir didėjantis verslo pasitikėjimas turėtų paskatinti platesnį investicijų atsigavimą. Vidaus paklausos normalizavimasis, kurį galbūt sustiprins palankesnė fiskalinė politika prieš rinkimų ciklą (kuris numatytas 2028 m., tačiau tikimasi, kad rinkimai vyks 2027 m.), turėtų paskatinti spartesnį augimą. Tačiau dėl to padidėjusi paklausa galėtų dar labiau apsunkinti defliacijos proceso baigiamąjį etapą.
Sektorių lygmeniu tikimasi, kad automobilių pramonė išliks palyginti atspari, remiama eksporto ir integracijos į Europos tiekimo grandines. Prognozuojama, kad 2027 m. veikla palaipsniui atsigaus, nes palengvės finansavimo sąlygos ir atsigaus vidaus paklausa. Tekstilės ir aprangos sektoriai greičiausiai ir toliau patirs spaudimą dėl didelių darbo sąnaudų ir konkurencijos iš pigesnių gamintojų. Tačiau 2027 m. padėtis gali stabilizuotis, ypač didesnės pridėtinės vertės segmentuose. Tikimasi, kad turizmo sektorius išliks palyginti stiprus, nepaisant geopolitinio neapibrėžtumo ir silpnesnio kainų konkurencingumo. Šio sektoriaus perspektyvos 2027 m. turėtų dar labiau pagerėti, jeigu regioninės įtampos sumažės.
Tikimasi, kad defliacijos tendencija tęsis, tačiau palyginti lėtu tempu. Pagerėjimas iš pradžių bus susijęs su silpnesne paklausa, griežta kreditavimo politika ir palankiu baziniu efektu, o paslaugų infliacija (ypač nuomos kainos ir kiti praeities duomenimis grindžiami komponentai, pavyzdžiui, švietimas) greičiausiai bus žymiai atsparesnė pokyčiams nei prekių infliacija. Tuo pačiu metu infliacijos perspektyvoms tebekyla didelė augimo rizika, susijusi su energijos ir maisto kainomis, geopolitiniais pokyčiais bei valiutų kursų poveikiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tikimės, kad centrinis bankas išlaikys atsargų, nuo duomenų priklausomą pinigų politikos švelninimo ciklą, teikdamas pirmenybę pakankamai aukštų realių palūkanų normų išlaikymui, o ne siekdamas greitai mažinti nominalias palūkanų normas. 2027 m. pinigų politikos sušvelninimo galimybės turėtų dar labiau išsiplėsti, nes bendroji ir bazinė infliacija turėtų sulėtėti. Tačiau, kadangi ekonominė veikla greičiausiai sustiprės, o fiskalinė politika prieš rinkimus gali tapti palankesnė, centrinis bankas turės atidžiai suderinti palūkanų mažinimo tempą, kad ankstyvas kreditavimo ir vartojimo atsigavimas nesusilpnintų defliacijos proceso.
Galimas nežymus fiskalinės politikos sušvelninimas prieš rinkimus ir mažesnis išorės deficitas
Tikimasi, kad Turkijos fiskalinė padėtis palaipsniui gerės, nors šis koregavimas vargu ar bus linijinis. Fiskalinę konsolidaciją turėtų paremti su žemės drebėjimu susijusių atstatymo išlaidų normalizavimas (2023–2025 m. laikotarpiu jos vertinamos maždaug 91 mlrd. JAV dolerių), toliau stiprėjantys nominalūs mokesčių pajamos (2026 m. sausio–liepos laikotarpiu padidėjusios 40 % palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu) ir griežtesnė išlaidų disciplina. Tuo pačiu metu didelės palūkanų išlaidos (sudarančios apie 15 % visų išlaidų), viešojo sektoriaus darbo užmokesčio ir pensijų indeksavimas bei kiti socialinių išlaidų įsipareigojimai greičiausiai sulėtins gerėjimo tempą. Mažėjant infliacijai, didelės infliacijos teikiama parama nominaliosioms mokesčių pajamoms palaipsniui mažės, todėl siekiant užtikrinti tvarią fiskalinę konsolidaciją vis svarbesnė taps griežtesnė einamųjų valdžios išlaidų kontrolė ir išlaidų efektyvumo didinimas. Be to, fiskalinė politika gali tapti mažiau ribojanti artėjant rinkimams – prezidento ir parlamento rinkimai šiuo metu numatyti 2028 m., o galbūt ir anksčiau. Apskritai, palyginti nedidelė ir stabili valstybės skolos našta suteikia svarbią atsargą ir leidžia Turkijai užimti palyginti palankią padėtį tarp besivystančių rinkų šalių. Tačiau, kadangi numatoma, kad pinigų politika bus sušvelninta, o vidaus paklausa atsigaus, bus svarbu išlaikyti pakankamai ribojančią fiskalinę politiką, ypač siekiant užtikrinti, kad fiskalinė politika nesutrukdytų defliacijos procesui.
Tikimasi, kad išorės balansas išliks stipresnis nei ankstesniais vidaus paklausos skatinamo augimo laikotarpiais. Tikimasi, kad griežtesnės finansinės sąlygos ir vis dar nuosaikus privačiojo vartojimo tempas artimiausiu metu toliau stabdys importo paklausą, o turizmas (10 % BVP) ir kitos paslaugų pajamos sudarys svarbų užsienio valiutos pajamų šaltinį. Energijos balansas (2025 m. grynasis energijos importas sudarė apie 3 % BVP) ir toliau bus svarbus perspektyvų veiksnys, dėl kurio einamoji sąskaita bus jautri pasaulinių naftos ir gamtinių dujų kainų pokyčiams. Manoma, kad dėl defliacijos sulėtėjimo ir pinigų politikos sušvelninimo atsigavus privačiam vartojimui ir investicijoms, padidės vartojimo prekių ir įrangos importo paklausa – 2025 m. šios prekės ir įranga sudarė atitinkamai 18 % ir 15 % viso importo. Vis dėlto tolesnis eksporto augimas, turizmas ir labiau subalansuota augimo struktūra (mažiau priklausoma nuo kreditų ir orientuota į importą) turėtų leisti toliau gerinti einamosios sąskaitos būklę, nepaisant ekonominės veiklos pagreitėjimo. Tai reikštų svarbų kokybinį Turkijos augimo profilio pagerėjimą, sumažinant jos išorinio finansavimo poreikį ir pažeidžiamumą dėl pasaulinio rizikos apetito pokyčių. Šio koregavimo tvarumas galiausiai priklausys nuo konkurencingumo išlaikymo ir ilgalaikio finansavimo, ypač tiesioginių užsienio investicijų, dalies didinimo, o tolesnis tarptautinių atsargų kaupimas suteiktų papildomą apsaugą nuo išorinių sukrėtimų. Einamosios sąskaitos padėties pagerėjimas turėtų palengvinti šį kaupimą. Ši tendencija jau akivaizdi: 2026 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, bendros tarptautinės atsargos išaugo iki 178,4 mlrd. JAV dolerių (maždaug 110 % Turkijos trumpalaikės išorės skolos), o grynosios atsargos, neįskaitant apsikeitimo sandorių, siekė 50,6 mlrd. JAV dolerių, Tai daugiausia lėmė nauji centrinio banko valiutos pirkimai ir aukštesnės aukso kainos pasaulio rinkose.
Didėjantis diplomatinis vaidmuo nestabiliuose regionuose, vidaus dėmesys sutelktas į rinkimus
Turkijos geopolitinė padėtis suteikia tiek didelių galimybių, tiek kelia riziką. Jos strateginė padėtis, narystė NATO ir ekonominiai ryšiai su Afrika, Centrine Azija, Europa bei Artimaisiais Rytais sustiprino jos svarbą augant pasaulinei susiskaldymo tendencijai. Geresni santykiai su ES – o tai visų pirma apimtų pažangą modernizuojant muitų sąjungą (žemės ūkis ir paslaugos neįtraukiami, tačiau Turkija privalo suderinti savo teisės aktus su ES laisvosios prekybos susitarimais) bei sustiprintą bendradarbiavimą gynybos ir pramonės sektoriuose – paskatintų eksportą ir tiesiogines užsienio investicijas. Turkijos gebėjimas palaikyti gerus santykius su JAV, ES, Rusija, Ukraina ir Persijos įlankos valstybėmis sustiprino jos, kaip regioninio centro, vaidmenį prekybos, energetikos ir diplomatijos srityse. Tuo pačiu metu jos artimiausi kaimynai kelia didelę geopolitinę riziką. Stabilizacija ir atstatymas Sirijoje galėtų atverti galimybes Turkijos įmonėms statybos, prekybos ir infrastruktūros sektoriuose. Tačiau regioninių įtampų atsinaujinimas galėtų padidinti nestabilumą. Ilgalaikis ir plačiai paplitęs konfliktas, dėl kurio sutriktų regioniniai energijos srautai, būtų ypač žalingas Turkijai dėl didėjančių energijos importo sąnaudų, turizmo sulėtėjimo, didėjančio einamosios sąskaitos deficito, infliacijos šuolio ir spaudimo valiutai.
Vidaus politiniai pokyčiai 2026–2027 m. greičiausiai ir toliau bus svarbus neapibrėžtumo šaltinis, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėmesys palaipsniui bus nukreiptas į artėjančius prezidento ir parlamento rinkimus, kurie šiuo metu numatyti 2028 m. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad rinkimai vyks anksčiau. Tokiam sprendimui priimti reikėtų trijų penktadalių parlamentinės daugumos, o tai reiškia, kad valdančioji koalicija turėtų gauti paramą iš už savo esamo parlamentinio bloko ribų.