Po kone tris dešimtmečius trukusius defliacijos Japonijoje nuo 2022-ųjų stabiliai auga kainos. Šalies ekonomikai tai reiškia potencialią galimybę. Refliacijos tarpsnį pirmiausia sužadino išoriniai veiksniai, tokie kaip kylančios biržos prekių kainos ir silpnesnė jena, tačiau šiuo metu prie dinamikos prisideda ir vidaus veiksniai: atlyginimų augimas ir didinamos paslaugų kainos.
„Japonija atsidūrė istorinėje kryžkelėje. Kad ši refliacija virstų tvariu kainų augimu, būtina toliau didinti atlyginimus, o įmonėms reikia produktyviai investuoti uždirbtą pelną. To nepadarius, šalis rizikuoja vėl įklimpti į defliacijos liūną“, –
Junyu Tan, „Coface“ ekonomistas Šiaurės Azijos šalims
Nuo struktūrinės defliacijos iki tvarios infliacijos
Po turto kainų burbulo sprogimo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Japonijoje prasidėjo disinfliacijos tarpsnis, po kurio sekė užsitęsusi defliacija. Krentant žemės ir turto kainoms, namų ūkiui ir įmonės labiau stengėsi grąžinti skolas nei didinti vartojimą ar investuoti, ir tai prisidėjo prie reiškinio, dar dažnai vadinamo „balansų recesija“, susiformavimo.
Per pastaruosius trejetą dešimtmečių pasitaikė infliacijos epizodų, kuriuos daugiausia paskatino laikini sukrėtimai – naftos kainų šuoliai arba vartojimo mokesčių kėlimas, tačiau vidaus paklausa didesnės įtakos nepadarė. Situacija pasikeitė nuo 2022-ųjų, kuomet infliacijos lygis nuosekliai viršijo Japonijos banko 2 proc. tikslinį lygį, ir tokį pokytį pirmiausia lėmė kylantys importo kaštai ir nuvertėjusi jena.
Tai, kas prasidėjo kaip kaštų stumtelėta infliacija, laipsniškai išsirutuliojo į paklausos augimu paremtą reiškinį. Nuolat bandantys išlaikyti pelningumą paslaugų teikėjai pradėjo sparčiau kelti kainas klientams. Augančios gyvenimo išlaidos kartu su nuolatiniu darbuotojų trūkumu savo ruožtu suteikė galimybę profesinėms sąjungoms trejus metus iš eilės susitarti dėl reikšmingo darbo užmokesčio didinimo: 3,6 proc. 2023 m., 5,1 proc. 2024 m. ir 5,3 proc. 2025 m. Tai aukščiausi rodikliai per trejetą dešimtmečių. Toks atlyginimų augimas atspindi ryškų perėjimą nuo Japonijai istoriškai būdingo dėmesio darbo vietų saugumui prie garsesnių reikalavimų mokėti didesnius atlyginimus.
(grafiko duomenys .xls formatu)
Darbo užmokestis, produktyvumas ir investicijos – tvaraus ciklo paslaptis
Dabar tai, ar Japonijos refliacijos ciklas tęsis, priklauso nuo įmonių galimybių toliau kelti atlyginimus ir finansuoti juos produktyvumą didinančiomis investicijomis. Po ne vieną dešimtmetį trukusio atsargų kaupimo ir menkų investicijų nuo 2022-ųjų Japonijos įmonės pagaliau pradėjo kaip reikiant didinti kapitalines išlaidas. Laikotarpiu nuo 2022 m.1 iki 2024-ųjų investicijos vidutiniškai augo 9,1 proc. per metus, o einamaisiais finansiniais metais numatomas papildomas 6,7 proc. padidėjimas.
Ypač daug investuojama į automatizavimą ir darbuotojų poreikį mažinančias technologijas, kuriomis siekiama spręsti įsisenėjusią darbuotojų trūkumo šalyje problemą. Tuo pačiu metu greitai augančiuose segmentuose, tokiuose kaip lustai ir žalioji energija, skatinamos vyriausybės taikomomis priemonėmis ir įmonių valdysenos reformomis, kurias palaiko Tokijo vertybinių popierių birža, didėja išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai.
Kol kas neaišku, ar šios investicijos pavirs realiu produktyvumo augimu. Vis dėlto be jų darbuotojų trūkumas ir toliau trukdytų įmonėms didinti pajamas ir galiausiai slopintų tų pačių atlyginimų augimą bei kenktų refliacijos ciklui.
Kas laimės, o kas pralaimės naujomis ekonominėmis sąlygomis
Refliacinė aplinka jau pakeitė veiklos sąlygas Japonijos verslui, kuriame išryškėjo akivaizdūs laimėtojai ir pralaimėtojai. Didelės eksporto bendrovės pasinaudojo silpnesne jena; tai leido joms, ypač automobilių ir elektros mašinų gamintojoms, daugiau uždirbti užsienyje. Šių sektorių pelnas daugiau negu padvigubėjo, palyginti su iki COVID-19 pandemijos vyravusiais skaičiais; prie to prisidėjo ir stipresnė pasaulinė hibridinių automobilių paklausa, ir į kitas šalis perkeltos gamybos sugrąžinimas. Vis dėlto, JAV didinant tarifus ir stiprėjant jenai, gali būti sudėtinga išlaikyti tokį pagreitį.
Klesti ir vidaus sektoriai, tokie kaip viešasis maitinimas ir transportas. Jų pelną išaugino didėjantis vidaus vartojimas ir gausesni atvykstančių turistų srautai. Daugelis paslaugų teikėjų įsisuko į stebuklingą atlyginimų ir kainų kėlimo ratą, kai pagaliau gali didinti kainas neaukodami paklausos, todėl pavyksta kompensuoti didesnes darbo užmokesčio sąnaudas.
Smulkusis ir vidutinis verslas (SVV), kuriame dirba apie 70 proc. Japonijos darbuotojų, priešingai, susiduria su vis didesniais sunkumais. Dėl ribotų kainodaros galimybių ir mažesnės pelno maržos joms sunkiau susidoroti su augančiomis darbo užmokesčio sąnaudomis. Dėl to nuo pat 2022 m. antrosios pusės daugėja SVV bankrotų, nors jų lygis toli gražu nesiekia per Azijos finansų krizę ir pasaulinę finansų krizę regėtų aukštumų.
Ilgainiui toks „apsivalymas“ gali sustiprinti Japonijos įmonių ekosistemą, perskirstant išteklius produktyvesnėms įmonėms.
(grafiko duomenys .xls formatu)
Atsisiųskite visą 2025 m. „Focus“ leidinį apie Japoniją.
1 Japonijoje finansiniai metai trunka nuo balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d.
