Kaip stiprėjanti geopolitinė įtampa atsilieps globalizacijai ir ekonominiam stabilumui? Vasario 17 d. vykusioje „Coface“ rizikos konferencijoje keturi ekspertai pasidalijo geostrateginių varžytuvių, kurios daro įtaką pasaulinei prekybai, analize.
„Ateitis yra durys, praeitis – raktas“, – rašė Victoras Hugo. Net ir neseni įvykiai neabejotinai gali padėti suprasti dabartį ir, svarbiausia, pamėginti numatyti ateitį. Kai kurie iš nutikusiųjų 2025-aisiais išties patenka į šią kategoriją. „Visai neseniai paraginęs „gręžk, vaikeli, gręžk“ (angl. drill, baby, drill), pernai vasarį Donaldas Trumpas ir jo viceprezidentas surengė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio viešą pažeminimą Ovaliajame kabinete, kuris man pasirodė kaip labai brutalaus savo forma ir esme metodo išraiška, kaip D. Trumpo administracija ruošiasi vykdyti savo politiką, – teigia Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (pranc. IFRI) direktorius Thomas Gomartas. – Šiame epizode taip pat įžvelgiau savotišką Baltųjų Rūmų ir Kremliaus ideologinę konvergenciją konflikto Ukrainoje klausimu.“
Po keleto savaičių sekusi Išsilaisvinimo diena, kurią JAV prezidentas pranešė apie pirmąją smarkaus tarifų didinimo bangą, tapo dar viena šio naujo valdžios panaudojimo metodo išraiška, kai D. Trumpas „iš pradžių žengė toliau negu tikėtasi, o tada iš dalies atsitraukė; taip ir atsirado ta santrumpa TACO – Trumpas visada mauna į krūmus (angl. Trump Always Chickens Out)“, – priduria nepriklausomos konsultacijų ir tyrimų įmonės „Signum“ vyresnysis partneris ir pasaulinis politinių tyrimų vadovas Andrew Bishopas.
Ar Europos išsigelbėjimas glūdi glaudesniuose ryšiuose su Kinija?
Agathai Kratz, vienai iš nepriklausomų tyrimų bendrovės „Rhodium Group“ partnerių, 2025 m. balandžio 4-oji ir spalio 9-oji taip pat reikšmingos datos: „tomis dienomis Kinija patvirtino ypatingos svarbos mineralų eksporto kontrolės priemonių paketus“. Užsitikrindama būtinai reikalingų išteklių (pramonės šakose, kur iškastinis kuras keičiamas elektra, duomenų centrų operacijos ir kt.) valdymą, „Vidurinė Karalystė“ ketina gauti naudos ne tik kaip aukščiausioji valdžia, bet ir išlošti diplomatijoje, nes „automatiškai sumažėja kitų šalių galimybės daryti spaudimą“.
Ypatingos svarbos metalų ciklas
Amerikos bandymai prisijungti Grenlandiją ir įgyvendinti „Monroe doktriną“ [1], stiprėjantis kinų karinis spaudimas Taivanui ir branduolinių ambicijų patvirtinimas – vienų galingiausių pasaulio valstybių pastaraisiais mėnesiais siųsti signalai – 2026-ųjų pradžioje virto konkrečiais veiksmais.
Permaišyta ir geopolitinių kortų kaladė. „Crédit Agricole Group“ šalių ir pasaulinių geopolitinių tyrimų vadovė Tania Sollogoub kalba apie „išteklių geopolitiką“: „Per visą istoriją nebuvo nė vieno hegemonijos ciklo, kuris nebūtų buvęs susijęs su viena ar dviem strateginės svarbos žaliavomis. Šiuo metu esame įžengę į ypatingos svarbos metalų ciklą. Nuo jų priklauso valstybių egzistavimas.“
T. Sollogoub pastebi, kad „trūkumo baimė“, kuri pasireiškė atsargų kaupimu, su partneriais dėl atskirų produktų sudaromais aljansais ir vykstančiu tiekimo grandinių pertvarkymu, pasiekė viršūnę. „Nors jūros liepsnoja, matome vykstantį srautų ir maršrutų pertvarkymą, kaip rodo daugybė įgyvendinamų sausumos infrastruktūros projektų ir vėl vis dažniau pasigirstantis terminas „koridorius“, – priduria „Crédit Agricole Group“ šalių ir pasaulinių geopolitinių tyrimų vadovė.
Realizmo era
Kaip parodė dabartinis Saudo Arabijos ir Brazilijos, o taip pat Jungtinių Arabų Emyratų ir Indijos prekybos santykių sustiprėjimas, ekonominės galimybės gali iškilti ir tokiame kontekste.
Vis dėlto, žvelgiant plačiau, toks konkuravimo suintensyvėjimas užvis labiau didina tiek vyriausybių, tiek ekonomikos subjektų neužtikrintumą. „Įmonės suvokė, kad rizika, ypač geopolitinė, tapo „naująja norma“, – perspėja T. Sollogoub. Ekspertė įsitikinusi, kad kanalų, kuriais transliuojami jautrūs įvykiai, identifikavimas yra vienas iš nūdienos iššūkių, su kuriais susiduria rinka.
„Įmonių troškimas atsiriboti nuo geopolitinės rizikos ir iki tam tikro laipsnio daryti viską, kad tik išlaikytų savo verslą, tiesiog stulbina“, – teigia T. Gomartas. Tačiau kur baigiasi ta riba? Bandydami ją nusistatyti, daugelis perėjo nuo binarinio požiūrio į riziką – pripažįstu ją arba ne – prie „realistiškesnio“ požiūrio. Šį pokytį iliustruoja įvairių scenarijų su kiekvienam jų specialiai parengtais veiksmų planais atsiradimas. „Žengiame į realgeopolitik erą“, – apibendrina T. Sollogoub, kuri taip pat įžvelgia vieną iš šios naujos eros didžiausių pavojų – kad įmonių ir šalių vyriausybių strategijos ir interesai gali išsiskirti.
Tai era, į kurią Senasis Pasaulis, įžengia, panašu, neturėdamas stiprių pozicijų. Ir iš tiesų, per karą Ukrainoje netekusi vieno iš ir taip nedaugelio lyginamųjų pranašumų – stabilumo, – Europa šiuo metu susilpnėjusi ir dėl ryškaus valstybių narių politinio susiskaldymo, ir dėl neseniai prasidėjusio transatlantinio aljanso skeldėjimo.
Vis dėlto T. Gomartas pastebi, kad norint palaikyti ekonomiškai atvirą pasaulį, didžiosios valstybės privalo laikytis bent minimalių taisyklių, ir yra įsitikinęs, kad šiuo aspektu „Europa tikriausiai turi šiek tiek politinės erdvės manevruoti“. Nepaisant to, tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos įstrigusiai Europai teks padirbėti, kad jos balsas būtų išgirstas, o interesai apginti.
Dvipolis valdžios valdymas Jungtinėse Valstijose
Analizuoti ir numatyti JAV federalinės valdžios sprendimus kartais sudėtinga iš dalies dėl to, kad ten nesivadovaujama vienoda logika, ir daug kas priklauso nuo to, kas juos priima! „Jungtinėse Valstijose egzistuoja dvi vizijos: Donaldo J. Trumpo ir jo administracijos“, – aiškina „Signum“ vyresnysis partneris ir pasaulinis politinių tyrimų vadovas A. Bishopas.
Šiam požiūriui pritaria ir „Rhodium Group“ partnerė A. Kratz. „Administracijos vizijoje, pavyzdžiui, įžiūrima tikra „Kinijos strategija“ (noras atsikratyti bet kokios išorinės įtakos Šiaurės ir Pietų Amerikoje, atkurti svarbiausias tiekimo grandines žemyne, užvaldyti ten išgaunamus strateginės svarbos išteklius ir t. t.), kurios nėra labai į sandorį panašioje D. Trumpo vizijoje“, – aiškina ji.
Pasak A. Bishopo, JAV prezidentas kaip apsėstas stengiasi „palikti palikimą istorijos knygose“; tai ir paaiškintų „nuoseklumo stoką jo pasirinkimuose“, kaip rodo, pavyzdžiui, jo troškimas būti taikdariu Rusijos ir Ukrainos konflikte ir intervencionistinis požiūris Venesueloje.
D. Trumpo administracijos, kuriai vadovauja tokie veikėjai kaip viceprezidentas J. D. Vance'as ir valstybės sektorius Marco Rubio, elgesys, priešingai, atrodo skaidresnis. „Administracijos strategija paremta visišku JAV atitraukimu iš kitų pasaulio šalių ir sąjungininkų, įskaitant Europą, bloko prieš Kiniją formavimu“, – teigia A. Bishopas.
Draugiškų Kinijos ir Europos santykių atkūrimas: ar Europa daugiau prarastų, ar išloštų?
Paryžius, Berlynas, Madridas, Londonas... Pastaruoju metu gausėja jau įvykusių ir dar vyksiančių Europos valstybių ir vyriausybių vadovų vizitų Kinijoje. Transatlantiniam aljansui patiriant įtampą dėl D. Trumpo administracijos požiūrio – reikšmingai didinant muitų tarifus, vis kritikuojant Senąjį Žemyną, – perspektyva atkurti draugiškus santykius su Pekino režimu gali pasirodyti patraukli.
Tai ypač akivaizdu matant, kad šios dvi valstybės susiduria su tais pačiais pagrindiniais iššūkiais ir turi tuos pačius prioritetus. Kaip pastebi IFRI direktorius T. Gomartas, tai „visuomenės senėjimas ir energetikos perėjimas prie mažo anglies dioksido kiekio“. Vis dėlto, kaip tvirtina kai kurie ekspertai, toli gražu negarantuota, kad tokio sprendimo kaštų ir naudos santykis pakryptų Europos naudai. „Kinija turi mažai ką pasiūlyti“, – teigia A. Kratz, kurios manymu, rizika gerokai nusveria galimybes.
Specialistė akcentuoja vangų Kinijos ekonomikos augimą, kuris gerokai žemesnis, negu atspindima oficialiojoje statistikoje, ne tokias jau dideles prekybos perspektyvas, kaip parodė 2025 m. 44 proc., lyginant su praėjusiais metais, kritęs vokiškų automobilių eksportas į Kiniją, dėl reikšmingų perteklinių gamybos pajėgumų sumažėjusi vietos įmonių marža ir mažiau veikimo laisvės šalyje veiklą vykdančioms tarptautinėms bendrovėms. A. Bishopas komentuoja dar griežčiau: „Kinija yra ne tik ekonominė grėsmė Europai, bet ir šiuo metu sudaro sąlygas Rusijai toliau kariauti Ukrainoje. O kas, jeigu Pekinas nori, kad Maskva laimėtų konfliktą? Be to, Kinija kelia fizinę grėsmę Europai.“ Tai verčia Europos lyderius viską gerai pasverti. „Būtina stabilizuoti santykius su Pekinu, tačiau turime būti atsargūs ir pernelyg nežaisti ta kiniška korta“, – perspėja A. Kratz.
Ar Amerikos demokratija atsidūrė pavojuje?
Smūgių Amerikos demokratijai sąrašas ilgėja kone sulig kiekviena savaite: atsveriančios valdžios, ypač teisminės, griovimas; vis kartojama kritika žiniasklaidai ir melagienos; aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, švietimo, įvairovės ir įtraukties srityse dirbančių federalinių agentūrų uždarymas; rinkimų apygardų ribų perbraižymas, siekiant palankumo respublikonų partijai, ką jau kalbėti apie įtartinomis aplinkybėmis imigracijos pareigūnų nužudytus protestuotojus.
Nuo tada, kai 2025 m. sausį D. Trumpas grįžo į Baltuosius Rūmus, demokratijos pamatai nuolat sulaukia smarkių sukrėtimų. „Ta kryptimi įvyko nepaneigiamas pokytis“, – pripažįsta T. Gomartas. Galbūt toks stiprus, kad daugmaž trumpuoju laikotarpiu laukia perėjimas prie labiau autoritarinio režimo?
Vis dėlto geopolitikos ekspertas nuramina. Priešingai nei kitos šalys, tokios kaip Rusija, „Jungtinės Valstijos turi valdžios atskyrimo sistemą, o pilietinė visuomenė mobilizuojasi...“ T. Gomarto įsitikinimu, artėjantys svarbūs rinkimai, ypač lapkričio 3 d. vyksiantys kadencijos vidurio rinkimai, taip pat suteikia realią galimybę federalinei valdžiai „ištaisyti“ tai, kas buvo daroma netinkamai.
[1] Garsioji Monroe doktrina, kaip ją atkartoja D. Trumpas.
