Coface šalių ir sektorių rizikos barometras 2023 III pusm. Makroekonomikos išbandymas suprastėjus mikroekonomikų būklei

Pastaraisiais mėnesiais nuosekliai mažėjanti infliacija, mažėjančios žaliavų kainos, taip pat aktyvios darbo rinkos ir vis dar stabili darbo užmokesčio dinamika atgaivino viltį, kad pasaulio ekonomika atsigauna. Šios viltys, kurios Jungtinėse Amerikos Valstijose jau laikomos savaime suprantamu dalyku arba beveik savaime suprantamu dalyku, vis labiau stiprėja Europoje, kur padėtis energetikos srityje yra kur kas ramesnė nei prieš metus ir kur finansų sektoriaus teisės aktų projektai kol kas rodo tik labai nedidelį fiskalinių apribojimų griežtinimą. Kinija, kuri linkusi eiti ilgesniu keliu, siekdama pašalinti susidariusį produkcijos perteklių, neabejotinai gerokai sulėtės (+4 % 2024 m., po +4,5 % šiemet), bet ir toliau bus vienas pagrindinių vis dar sveikstančios pasaulio ekonomikos variklių. Trumpai tariant, recesijos šmėkla traukiasi - tai rodo ir tai, kad daugumos išsivysčiusios ekonomikos šalių grąžos kreivės vis mažiau invertuotos.

Nors bendras ekonominis vaizdas neabejotinai geresnis nei prieš metus, mes nepritariame pernelyg optimistiniam padėties vertinimui. Be jau ne kartą minėtų rizikų, kurių kai kurios ir toliau stiprėja (finansinio nestabilumo, socialinė ir politinė rizika - jas atnaujiname naujame barometro leidime), turėtume nepamiršti, kad kova su infliacija dar nėra laimėta ir net nėra įžengusi į paskutinį etapą: apart energijos, infliacija tebėra gerokai didesnė už centrinių bankų nustatytus rodiklius, o padėtis naftos rinkoje po išpuolių Izraelyje vėl tapo įtempta. Užuot bandę interpretuoti rezultatų reikšmes grąžos kreivėse, kurios jau beveik 15 metų yra veikiamos centrinių bankų intervencijos, turėtume pripažinti, kad pastaruoju metu pastebėtas staigus grąžos kreivių išsilyginimas labiau susijęs su prastų rinkos lūkesčių korekcija pinigų politikos atžvilgiu (ašis, kuri nuolat tolsta) ir pakartotiniu valstybių rizikos vertinimu rekordinių obligacijų emisijų kontekste, o ne su realiu apetitu rizikai, kurį lemia palankesnės augimo perspektyvos. Beje, akcijų rinkos smunka (nuo rugpjūčio pradžios daugumoje rinkų maždaug 5 %), o įmonių pelnas dažniausiai tikslinamas mažėjimo kryptimi.

Būtent čia slypi pagrindinė makroekonomikos rizika trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu: nors aukštas įmonių pelningumo ir grynųjų pinigų srautų lygis leido išsivysčiusios ekonomikos šalims atlaikyti stiprius pastarųjų ketvirčių priešpriešinius vėjus, pastaraisiais mėnesiais stebimas spartesnis nemokumo atvejų didėjimas, mažėjant grynųjų pinigų pozicijoms, blogėjant maržoms ir didėjant palūkanų normoms, kyla grėsmė žemo skolų lygio, stabilaus užimtumo ir namų ūkių taupymo grandinei. Ilgainiui tai gali turėti didesnį poveikį galutinei paklausai, taigi ir pasaulio ekonomikos augimui, nei tikėtasi iš pradžių. Kitaip tariant, ne įmonės yra priklausomos nuo ekonominio klimato, o makroekonomika kyla iš mikroekonomikų.

Atsižvelgdami į tai, pakeitėme 7 šalių rizikos vertinimus (2 pagerinome ir 5 sumažinome) ir 33 sektorių rizikos vertinimus (17 pagerinome ir 16 sumažinome), o tai rodo tam tikrą mūsų prognozių stabilumą ateinančių 18 mėnesių laikotarpiu, kai aplinka tebėra įtempta ir neapibrėžta.