Cheminės medžiagos

Pasaulinė chemijos pramonė tebėra įklimpusi į nuosmukį, kurį lemia silpna paklausa ir nuolatinis pasiūlos perteklius. Nuo 2022 m. vangus vartojimas statybų ir automobilių pramonėje – dviejose didžiausiose šios pramonės pasroviui priklausančiose rinkose – susidūrė su agresyviu gamybos pajėgumų didinimu, ypač Kinijoje. Krentančios energijos kainos leido JAV ir Artimųjų Rytų gamintojams padidinti gamybą, o tai dar labiau sustiprino pasaulinį disbalansą ir sumažino pelno maržas.

Naftos chemijos produktų perteklius tebėra pagrindinis iššūkis: Kinija, nepaisydama menkų pelno maržų, toliau investuoja į naujas gamyklas, nors valdžios institucijos svarsto kovos su nuosmukiu priemones, įskaitant senesnių įrenginių modernizavimą, siekiant pagerinti išeigą ir pakilti vertės grandinėje. Tuo tarpu JAV ir Persijos įlankos gamintojai pasinaudoja pigiu etanu ir žemomis energijos sąnaudomis, kad išlaikytų struktūrinį sąnaudų pranašumą, ir aktyviai eksportuoja pagrindines naftos chemijos žaliavas (olefinus, aromatinius junginius ir kitus darinius).

Europa ir toliau susiduria su didžiausiu spaudimu. Didelės energijos ir anglies dioksido sąnaudos mažina konkurencingumą, nes sparčiai auga pigių polimerų importas iš JAV ir Artimųjų Rytų, o kartu – ir Kinijos eksportuojamų perdirbtų produktų kiekis. Pelno maržos smunka, gamyba mažėja, o gamyklų uždarymų tempas spartėja. Raginimai vyriausybėms įsikišti taikant antidempingo muitus, energetikos subsidijas ir anglies dioksido mokesčių lengvatas kol kas davė tik pareiškimų, bet veiksmų imtasi nedaug.

Azija, išskyrus Kiniją, taip pat susiduria su sunkumais. Indijos specialiųjų chemikalų sektorius auga dėl farmacijos ir agrochemijos paklausos, tačiau susiduria su JAV muitų šokais, o Pietų Korėja patiria eksporto nuosmukį ir konsolidaciją. Malaizijos ir Indonezijos oleocheminių produktų gamintojai gauna naudos iš biopagrįstų tendencijų, tačiau vis dar yra pažeidžiami dėl pasaulinio gamybos pajėgumų pertekliaus. Be bankrotų, pramonės išlikusių įmonių atsako priemonės apima gamyklų uždarymą modernizavimo, konsolidacijos ir diversifikacijos į specialiųjų chemikalų bei aukštos kokybės polimerų gamybą tikslais. Persijos įlankos gamintojai plėtoja technologijas, leidžiančias iš naftos gaminti chemines medžiagas, o didžiosios įmonės pertvarko savo portfelius, vykdydamos turto perleidimus ir įsigijimus (pvz., „ADNOC“ už 11,7 mlrd. eurų įsigijo „Covestro“).

Trąšų rinkos stabilizavosi, tačiau joms vis dar kyla grėsmė dėl energijos kainų svyravimų ir geopolitinių rizikų. Azoto kainos pakilo iki 700–800 JAV dolerių už toną, nepaisant mažesnių dujų sąnaudų, o fosfatų ir kalio rinkos išlieka santykinai stabilios dėl riboto pasiūlos ir tarifų koregavimų.

Pasaulinis chemijos sektorius tebėra nuosmukio fazėje

Pasaulinė chemijos pramonė tebėra įklimpusi į užsitęsusią nuosmukio fazę, o pagrindinių gamintojų gamybos pajėgumų išnaudojimas nukrito žemiau 75 %. Šią tendenciją lemia silpna paklausa ir nuolatinis pasiūlos perteklius, o labiausiai nukenčia pagrindinių chemikalų sektorius. Nuo 2022 m. vangus vartojimas statybų ir automobilių pramonėje susidūrė su agresyviu gamybos pajėgumų didinimu, ypač Kinijoje, kurios dalis pasauliniuose pagrindinių cheminių medžiagų (pvz., akrilo rūgšties, benzeno, propileno, etilenoksido, natrio karbonato, stireno) gamybos pajėgumuose artėja prie 50 %. Šis augimas sumažino gamybos pajėgumų išnaudojimo rodiklius visame pasaulyje, mažina pelno maržas ir daro neigiamą poveikį kainoms. Tuo tarpu mažėjančios energijos sąnaudos leido gamintojams JAV ir Artimuosiuose Rytuose padidinti gamybos apimtis, dar labiau padidindamos disbalansą ir nukreipdamos prekybos srautus į pigesnius regionus.

Cheminių medžiagų paklausa daugelyje segmentų išlieka silpna, o tai atspindi bendras nepalankias ekonomines sąlygas. Statybos ir automobilių pramonė – du didžiausi pasroviui esantys rinkos segmentai – toliau mažina pardavimo apimtis. Tačiau 2026 m. kai kuriose geografinėse vietovėse abiejuose sektoriuose tikimasi pagerėjimo. Be to, vartotojų paklausa grindžiamos kategorijos, pavyzdžiui, grožio ir kvepalų, po kelerių metų rekordinio augimo grįžta į normalią padėtį. Tai verčia aromatinių junginių, tirpiklių ir pakavimo polimerų tiekėjus peržiūrėti gamybos pajėgumus ir kainodaros strategijas.

Naftos chemijos produktų perteklius tebėra pagrindinis šiandienos rinkų bruožas. Kinija iliustruoja šį iššūkį: nepaisant menkų maržų ir nuolatinio gamybos pajėgumų pertekliaus, investicijos į naujas gamyklas tęsiasi. Netgi tikimasi, kad 2026 m. Kinijos polietileno gamybos pajėgumai išaugs dar 16 % (šaltinis: JLC). Tačiau valdžios institucijos svarsto priemones, skirtas sustabdyti nereikalingą plėtrą. Tai apima planus laikinai uždaryti senesnius naftos chemijos objektus (apie 40 % šalies pajėgumų) modernizavimui, siekiant pagerinti išeigą ir galbūt perkelti gamybą į aukštesnį vertės grandinės lygį. Jei šis žingsnis bus įgyvendintas, vidutinės trukmės laikotarpiu jis galėtų žymiai palengvinti sektoriaus padėtį. Be didelių gamybos pajėgumų Kinijoje, JAV ir Artimųjų Rytų gamintojai, pasinaudodami pigiu etanu ir žemomis energijos kainomis, toliau turi struktūrinį sąnaudų pranašumą prieš naftos frakcijomis besinaudojančius konkurentus (pvz., Europoje). Tai leidžia užtikrinti labai konkurencingą etileno gamybą ir aktyviai eksportuoti jo darinius, pavyzdžiui, polietileną.

Europą slegia sąnaudų spaudimas ir importo antplūdis

Atsižvelgiant į palankias pasiūlos sąlygas ir nuolat silpną paklausos pagrindą, pasaulinės kainos ir maržos tebėra spaudžiamos, o didžiausią naštą tenka Europai. JAV ir Artimųjų Rytų gamintojai daro spaudimą Europos rinkai, tiekiant pigių polimerų, o Kinija didina pigesnių tolesnių gamybos grandinės produktų, pvz., PVC ir PET, eksporto apimtis. Europos įmonės, kurių veiklą stabdo didelės energijos ir anglies dioksido išlaidos, toliau praranda konkurencingumą, o tai lemia mažėjančias maržas, mažėjančią gamybą ir vis dažnesnius gamyklų uždarymus.

Naujausi rodikliai rodo, kad nuosmukis užsitęs. ES-27 šalyse bendra veikla, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vis dar mažėja, o gamyba yra 20 % mažesnė nei 2019 m. lygis. Vokietija, didžiausia Europos chemijos gamintoja, tebėra didžiausia atsilikėlė. Verslo apklausos taip pat rodo, kad nuosmukis užsitęs: naujų užsakymų skaičius visame žemyne tebėra mažėjantis, o įmonės kaip pagrindinį veiksnį, ribojantį jų gamybą, nurodo silpną paklausą. Bendras gamybos pajėgumų išnaudojimo lygis taip pat tebėra žemiau 75 %, tačiau, atrodo, stabilizuojasi dėl neseniai uždarytų gamyklų.

Europos chemijos pramonės gamintojai, didėjant sąnaudų spaudimui, vis aktyviau ragina vyriausybes imtis veiksmų. Jų reikalavimai apima antidempingo muitus, energetikos subsidijas ir anglies dioksido mokesčių panaikinimą. Politiniai atsakai buvo vangūs, o jų poveikis dar nejaučiamas. Pavyzdžiui, ES neseniai paskelbė Chemijos pramonės veiksmų planą, skirtą šiems konkurencingumo apribojimams spręsti. Vokietija taip pat pasiūlė pagalbos paketą (kurio įgyvendinimas dar laukiamas) energijai imlioms pramonės šakoms, nustatydama pramoninę elektros energijos kainą 0,05 EUR/kWh nuo 2026 m., taip pat sumažindama elektros energijos mokesčius ir rinkliavas. Tačiau nė viena iš šių priemonių dar nebuvo įgyvendinta.

Azija, išskyrus Kiniją, taip pat tebėra spaudimo sąlygomis. Indijos specialiųjų chemikalų sektorius plečiasi dėl farmacijos ir agrochemijos paklausos, tačiau 50 % JAV muitų šokas privers keisti tiekimo maršrutus ir susilpnins konkurencingumą. Reaguodama į tai, Indija sušvelnino importo apribojimus pagrindiniams chemikalams, pavyzdžiui, PVC ir PE, iš Kinijos. Pietų Korėja susiduria su eksporto mažėjimu ir konkurencingumo silpnėjimu dėl menkos Kinijos paklausos, o tai skatina konsolidaciją (pvz., „Lotte“ ir „Hyundai“). Tuo tarpu Malaizijos ir Indonezijos oleocheminių produktų sektorius gauna naudos iš pasaulinio perėjimo prie biologiškai pagrįstų žaliavų, nepaisant perteklinių gamybos pajėgumų ir bendro rinkos silpnumo.

Galimybės nuosmukio sąlygomis

Chemijos sektorius patiria ciklinį sulėtėjimą, tačiau vis dar yra atsparių sričių. Didžiausią smūgį patiria masinės gamybos chemijos produktai, parduodami su nedideliais pelno maržais. Krentančios kainos išstumia nekonkurencingus gamintojus iš rinkos, keičia prekybos srautus ir koncentruoja rinkos dalį šalyse, turinčiose struktūrinių sąnaudų pranašumų, ypač Artimuosiuose Rytuose, JAV ir Kinijoje. Šie rinkos dalyviai, net ir esant spaudimui, yra geriau pasirengę atlaikyti šią audrą.

Specialiųjų chemikalų situacija yra kitokia. Gaminami mažesniais kiekiais nišiniams taikymams ir užtikrinantys didesnes maržas, jie suteikia kainodaros galią ir yra ribotai pakeičiami. Turėdami prieinamą pigesnę žaliavą, specialiųjų chemikalų gamintojai nuosmukio laikotarpiais dažnai pasiekia geresnių rezultatų.

Šis skirtumas skatina strateginius pokyčius. Didieji žaliavų rinkos dalyviai naudoja nuosmukį infrastruktūrai modernizuoti ir pakilti vertės grandinėje. Kinijoje politikos skatinama „involiucija“ pagreitina senstančių įrenginių atnaujinimą ir perorientavimąsi į specializuotus produktus. Persijos įlankos gamintojai išnaudoja sąnaudų pranašumus ir vykdo įsigijimus, siekdami plėstis pasroviui, tuo pačiu investuodami į technologijas, leidžiančias iš naftos gaminti chemines medžiagas – taip padidindami naftos chemijos produktų išeigą iki 70–80 procentų, palyginti su 10–20 procentų tradiciniame perdirbime. Be to, vis dažniau gamyklos laikinai uždaromos modernizavimui, nes įmonės siekia pasirengti didesnės vertės gamybai, kai paklausa atsigaus.

Konsolidacija sparčiai įsibėgėja, nes įmonės siekia masto ir inovacijų. „ADNOC“ už 11,7 mlrd. eurų įsigijus „Covestro“, dar labiau pabrėžiamas perėjimas prie aukštos kokybės polimerų ir integruotų platformų. JAV įmonės taip pat pertvarko savo portfelius: „Occidental“ parduoda „OxyChem“, o „DuPont“ pasitraukia iš aramidų rinkos, kad galėtų labiau sutelkti dėmesį į specializuotus produktus.

Trąšų rinkos stabilizuojasi, tačiau rizika išlieka

Trąšų kainos, palyginti su 2022 m. piku, šiek tiek sumažėjo, tačiau tebėra aukštesnės už ikikrizinį vidurkį. Neseniai sumažėjusios gamtinių dujų kainos sumažino azoto trąšų gamybos sąnaudas, o JAV taikomos muitų išimtys azoto ir fosfato produktams gerina prekybos srautus ir mažina vidaus kainų spaudimą. Paklausa išlieka tvirta, ją palaiko žemės ūkio kultūrų kainos ir sezoninis sėjimas, tačiau pasiūlos augimas yra ribotas ir dar labiau varžomas dėl griežtesnės Kinijos eksporto kontrolės fosfatinių trąšų atžvilgiu, todėl rinkos lieka pažeidžiamos energijos kainų svyravimų ir geopolitinių rizikų.

Azoto kainos, nepaisant mažesnių dujų sąnaudų, vėl pakilo iki 700–800 JAV dolerių už toną, o tai atspindi ribotą pasiūlą ir didelę sezoninę paklausą. JAV taikomos muitų išimtys gali sukelti trumpalaikį pasiūlos perteklių ir sustiprinti konkurenciją tarp eksportuotojų. Fosfatų kainos stabilizavosi, tačiau tikimasi, kad muitų išimtys sumažins kainų skirtumus tarp JAV ir pasaulio rinkų bei paskatins importą iš Maroko ir Saudo Arabijos, o Kinijos eksporto apribojimai toliau ribos pasiūlą pasaulyje. Kalio rinkos yra palyginti stabilios – 300–350 JAV dolerių už toną – dėl patikimo tiekimo iš Kanados ir Baltarusijos bei mažo svyravimo, palyginti su kitais segmentais. Nepaisant geopolitinių rizikų, Rusijos tiekimas iš esmės tęsiasi be pertraukų, taip stiprindamas rinkos stabilumą.

2 diagramos LT (įterpti pavadinimą žemiau)

F

Autoriai ir ekspertai

1 diagramos: Pajėgumų išnaudojimo lygis

Šaltinis: FED, DG ECFIN, NBS, Macrobond, Coface