2025-aisiais ekonominėse naujienose dominavo žinios apie prekybos karą, ir visi ženklai rodo, kad jis toli gražu nesibaigia. Šiame straipsnyje apžvelgiami įrodymai, jog padidintų tarifų sąnaudas daugiausia dengia JAV įmonės, ir vertinamas pasaulinės prekybos atsparumas.
Išaugusius kaštus daugiausia absorbavo JAV įmonės
Nuo Donaldo Trumpo 2025-aisiais pradėto prekybos karo pradžios netyla debatai, kas iš tiesų sumoka galutinę tarifų kainą. JAV prezidentas tvirtina, kad tai užsienio įmonės, kurios, norėdamos išsaugoti prieigą prie JAV rinkos, sumažins kainas ir pačios sugers dalį šio finansinio sukrėtimo. Vis dėlto ekonomikos istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau, pakilus infliacijai, „sąskaitą apmoka“ vartotojas.
Ką rodo faktai? Su nedaugeliu išimčių užsienio eksportuotojų pelno maržos išliko daugmaž tokios pat. Be to, kyla infliacija pagal vartojimo kainų indeksą, tačiau kol kas nuosaikiau nei tikėtasi. Vertinant šiuos abu pastebėjimus bendrai, pažymėtina, kad šiuo etapu didžiąją dalį išaugusių kaštų dengia JAV įmonės.
Tokią išvadą patvirtina ir kiti duomenys, pavyzdžiui, importo kainų indeksas, kuris 2025 m. kilo 0,7 proc., tai yra, labai panašiu greičiu, kaip laikotarpiu nuo 2010-ųjų metų – vidutiniškai po 0,5 proc. per metus. Žinoma, kai kurių kategorijų prekių kainos smarkiai krito, ypač alkoholinių gėrimų, kosmetikos produktų, medienos, plieno ir tekstilės, tačiau tai tėra išimtys. Plataus masto tendencijos, kad užsienio įmonės mažintų kainas, siekdamos išsaugoti rinkos dalį JAV, nematyti.
Negana to, 2025 m. fiksuota 2,8 proc. vidutinė metinė infliacija. Jeigu ne prekybos karas, šis rodiklis greičiausiai būtų siekęs 2 proc. Vis dėlto net ir šiuo atveju jis toli gražu nesiekia 3,5–4 proc., kurių buvo tikėtasi, tarifams vidutiniškai svyruojant apie 15 proc. Šiuo metu turimi skaičiai nerodo, kad išaugusios sąnaudos būtų intensyviai perkeliamos vartotojams.
Galiausiai reikia paminėti, kad staigiai išaugo itin skaudžiai tarifus pajutusių įmonių gamybos sąnaudos1 (1 pav.). 2025 m. pabaigoje gamybos sąnaudų infliacija metalo apdirbimo pramonėje siekė 20 proc., buities prietaisų sektoriuje – 9 proc., automobilių gamybos sektoriuje – 8 proc., staklių ir tekstilės sektoriuje – 6 proc., elektronikos sektoriuje – 5 proc. Daugumoje šių sektorių bendrasis pelningumas nesikeitė arba netgi sumažėjo.
Grafiko duomenys .xlsx formatu
Šaltinis: „Coface“ skaičiavimai, paremti JAV darbo statistikos biuro, Gyventojų surašymo biuro ir „Macrobond“ duomenimis.
Iš pirmo žvilgsnio, įvertinus JAV ekonomikos parodytą atsparumą, šios išvados gali pasirodyti prieštaraujančios sveikai nuovokai. Nepaisant to, augantis BVP nereiškia, kad visoms įmonėms sekasi gerai.
Tai rodo ir augantis bankrotų skaičius. Prekybos karas išties sutapo su sparčiu prašymų skelbti bankrotą rodiklio augimu: šiuo metų jų skaičius apie 15 proc. viršija 2019 m. vidurkį, ir tokia situacija laikosi jau trečią ketvirtį iš eilės pirmąjį kartą nuo pandemijos. Nors dauguma įmonių dar geba atlaikyti susiklosčiusias nepalankias aplinkybes naudodamos pinigų rezervus arba didindamos darbo našumą, vis daugiau jų atsiduria pažeidžiamoje padėtyje.
Taip pat atrodo, kad po COVID-19 pandemijos sekusios infliacijos augimo bangos JAV vartotojai nebenori taikstytis su toliau didinamomis kainomis. Jausmas, kad gyvenimo kaštai tapo nepriimtinai dideli, stiprina „įperkamumo krizės“ naratyvą, kuris per lapkritį vyksiančius kadencijos vidurio rinkimus respublikonams gali atsieiti brangiai.
Grafiko duomenys .xlsx formatu
Pasaulinė prekyba trikdoma toliau, bet dar nesugriauta
JAV tarifų ataka sukėlė nemenkus neramumus pasaulinėje prekyboje. Iš pradžių ji paskatino prekių srautų pokyčius: 2025 m. pirmąjį ketvirtį, įmonėms laukiant tarifų įsigaliojimo, JAV importo apimtys šoktelėjo 25 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2024-aisiais.
Toliau balandį paskelbtas 90 dienų atidėjimas paakino naują pirkimų bangą. Toks aktyvumo šuolis galiausiai turėjo įtakos JAV importui, kuris antrąjį pusmetį smuko. Vertinant apskritai, 2025-aisiais JAV importas vystėsi ganėtinai stipriai.
Per metus fiksuotas 4,2 proc. augimas, tai yra kiek mažiau negu 2024-aisiais (5,2 proc.). Tokia dinamika prisidėjo prie to, kad JAV prekybos deficitas išliko, nors šio deficito mažinimas buvo vienas iš JAV administracijos skelbiant apie tarifų politiką išsakytų tikslų.
Grafiko duomenys .xlsx formatu
Nestabili padėtis paveikė ir jūrų transporto kaštus. Pirmąjį ketvirtį krovinių vežimo tarifai išliko tokie pat, kadangi vežėjai numatė prieš įvedant tarifus išaugsiančius prekių srautus. Vis dėlto antroji paklausos banga buvo netikėta. Tuo tarpu įmonės, tikėdamosi ilgesnio sulėtėjimo, sumažino pajėgumus per Ramųjį vandenyną vedančiais maršrutais.
Dėl to krovinių gabenimo konteineriais tarifai per keturias savaites nuo gegužės pradžios šoktelėjo 70 proc., o maršrute iš Šanchajaus į Los Andželą – kone 120 proc.
Be to, tarifai paskatino pasaulinės prekybos pertvarką, o tiksliau – šio reiškinio paspartėjimą. Dėmesys ir vėl nukrypo į „jungiamąsias šalis“ (ši koncepcija iškilo 2018-aisiais prasidėjusio Kinijos ir Amerikos prekybos karo kontekste).
Jungiamosios valstybės veikia kaip perdavimo konvejeriai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir pagrindinio tarifų politikos taikinio – Kinijos. Vis dėlto priešingai negu praėjusiais metais, šįkart jungiamųjų šalių pasirinkimą taip pat nulėmė santykinė tarifų dinamika. Dėl to valstybių, kurios jau ir taip veikė kaip jungiamosios šalys, vaidmuo įgijo naują matmenį, nes jos galėjo naudotis palankesniais negu taikomi Kinijai tarifais.
Vietnamas – geriausiai situaciją iliustruojantis pavyzdys. Nuo 2017 iki 2024 m. Vietnamo dalis JAV importe kasmet vidutiniškai augo po 0,3 procentinio punkto nuo 2 proc. pakilo iki 4,2 proc. Vien 2025-aisiais fiksuotas penkiskart spartesnis – 1,5 proc. – ūgtelėjimas. JAV importo iš Vietnamo vertė šoktelėjo 42 proc. (atitinkamai importo iš Kinijos vertė sumažėjo kone perpus, 44 proc.). Tuo pačiu metu Kinijos eksportas į Vietnamą labai panašiai išaugo. Tokie skaičiai patvirtina šalies kaip tarpinio centro vaidmenį.
Nors JAV iš Tailando importuojamų prekių vertė augo tik perpus tiek, šis šoktelėjimas vis vien sutapo su Kinijos eksporto į šią šalį didėjimu. Meksikos, kuri dažnai vadinama jungiamąja šalimi, atvejis įdomesnis: šalies eksportas į JAV 2025-aisiais augo. Nepaisant to, šis augimas keturiskart didesnis negu Kinijos eksportas į Meksiką, tad dėl pastarosios kaip tarpininkės vaidmens kyla daugiau klausimų.
Grafiko duomenys .xlsx formatu
Šaltinis: JAV gyventojų surašymo biuras, „Coface“
Neužtikrinta tarifų priemonės ateitis
Iki šiol JAV tarifų sukelti neramumai galimai tėra pirmoji spektaklio dalis. 2026 m. vasario 20 d. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas pripažinti pagal įstatymą dėl ekonominių galių tarptautinės nepaprastosios padėties atveju (angl. IEEPA) patvirtintus tarifus negaliojančiais įnešė naujų neaiškumų. Kyla klausimas dėl daugumos vadinamųjų „atsakomųjų“ tarifų, apie kuriuos buvo pirmiausia paskelbta Išsilaisvinimo dieną (2025 m. balandžio 2 d.), ir „fentanilio“ tarifų, kurie paveikė Meksiką, Kanadą ir Kiniją.
Vis dėlto pagal 232 skyrių, kuris leidžia prezidentui taikyti priemones, kai tam tikras importas pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui, kurios konkrečiai skirtos metalų, automobilių ir medienos sektoriams, įvesti tarifai lieka galioti. Tas pats taikytina pagal 301 skyrių patvirtintiems tarifams, kurie iš esmės nukreipti prieš Kiniją ir daugiausia buvo įvesti per Donaldo Trumpo pirmąją kadenciją. Nepaisant to, gali būti, kad iš bendros nuo 2025 m. kovo surinktos 272 mlrd. JAV dol. tarifų sumos apie 166 mlrd. JAV dol. pagal IEEPA gali tekti grąžinti juos sumokėjusioms JAV įmonėms.
Siekdami pakeisti pagal IEEPA įvestus tarifus, Baltieji Rūmai greitai griebėsi laikinos priemonės (pagal 1974 m. prekybos įstatymo 122 skyrių), leidžiančios bendrąjį 10 proc. tarifą, kuris gali būti didinamas iki 15 proc., taikyti iki liepos 24 d., o vėliau taikymą pratęsti su Kongreso pritarimu. Be to, bandoma kitomis teisinėmis priemonėmis, ypač papildomais tarifais pagal 232 ir 301 skyrius, atkurti Aukščiausiojo Teismo negaliojančiu pripažintą tarifų režimą.
Šiame kontekste išryškėja trys svarbiausios pamokos.
- Pirma, JAV administracija lieka pasiryžusi ginti agresyvų tarifų režimą. Vadinasi, spartus apribojimų, kuriais siekiama sušvelninti potencialų energijos infliacijos po krizės Hormuzo sąsiauryje sukrėtimą, sumažinimas reikštų stulbinamą posūkį ir būtų nesuderinamas su išsakyta politikos linija. Tad šiuo aspektu hipotezė, kad Trumpas, kaip visuomet, maus į krūmus, atrodo itin mažai tikėtina.
- Antra, remdamasi nerimtais teisiniais argumentais, D. Trumpo administracija toliau didina prekybą supantį neužtikrintumą. Jeigu gali būti panaikinti net kone metus galioję tarifai, nuo kada ekonomikos dalyviai gali pradėti laikyti tarifų režimą stabiliu? Negana to, ir naujieji tarifai, apie kuriuos buvo paskelbta po Aukščiausiojo Teismo sprendimo, gali būti teisiškai ginčijami, tad tokia padėtis dar labiau stiprina neužtikrintumą.
- Trečia, nėra garantijų, kad įmonės ir toliau pačios kompensuos padidėjusius kaštus, nebandydamos vis daugiau jų perkelti vartotojams. Galimybės mažinti pelningumą arba didinti našumą nėra begalinės. Po 2025-ųjų tarifų „sprinto“ prekybos karas gali įžengti į „maratono“ etapą: ilgesnį, lėtesnį ir galimai dar labiau didinantį infliaciją.
1 Matuojama pagal verslo gamybos priemonių kainų indeksą, kurį sudaro JAV darbo statistikos biuras (angl. BLS), – „Veiklos sektorių gamybos priemonių kainų indeksai“
